LT EN

Jūreivystės istorija, žymūs jūrininkai, marinistai ,tradicijos

Šio puslapio straipsniai:

Lietuvos senųjų jūrininkų likimai

Genialus lenkas nuo Anglijos krantų 

LIETUVOS SENŲJŲ JŪRININKŲ LIKIMAI

Venantas Butkus

1938 metais "Jūros" žurnalas (Nr.9 ir Nr.11) skelbė, kad tuo metu 8 lietuviai turėjo tolimosios laivininkystės kapitono, 3 artimosios laivininkystės kapitono ir 7 tolimosios laivininkystės šturmano diplomus. Užsienyje jūrininkystės mokslus ėjo 35 lietuviai, iš kurių 6 mokėsi savo lėšomis, o 29 buvo valstybės stipendininkai (11 Italijoje, 10 Latvijoje, 6 Prancūzijoje, 1 Belgijoje, 1 Suomijoje). Antrasis pasaulinis karas išblaškė ir sunaikino Lietuvos prekybos laivyną, dauguma diplomuotų jūrininkų atsidūrė emigracijoje. Šioje "geležinės uždangos" pusėje buvo likę tik keletas vyrų, nepriklausomybės metais įgyvendinusių savo svajonę dirbti Tėvynės labui jūroje. Vieni, kaip paskutinysis "Šiaulių" kapitonas B. Monkevičius, žuvo sovietų kalėjimuose, kiti išgyveno, bet patyrė tremtį, perėjo nacistinių konclagerių ar sovietinių "gulagų" golgotas, neteko mėgiamo darbo. Tai ilgai buvę užmarštyje tragiško likimo žmonės, kurie, deja, ir šiandien, retai teprisimenami.

1. Štuthofas išgelbėjo nuo Sibiro

Berods, 1966 ar 1967 metų vasarą kolega Bernardas Aleknavičius, žinodamas, kad aš domiuosi lietuvių jūreivystės istorija, pasiūlė aplankyti Vilniuje gyvenantį buvusį tarpukario Lietuvos karinio laivo "Prezidentas Smetona" inžinierių-mechaniką Adolfą Darginavičių. Tai buvo labai netikėtas pasiūlymas.

 Nuo to laiko, kai mūsų pirmąjį ir vienintelį karo laivą rekvizavo okupacinė SSRS kariuomenė, buvo praėję jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus, pažymėto įvairiausiais negandais. Žinojau, kad paskutinysis "Prezidento Smetonos" vadas kapitonas-leitenantas Povilas Labanauskas, nepaklusęs okupantų įsakymui iškelti raudoną vėliavą ir pakeisti laivo pavadinimą, su keliais karininkais nakties priedangoje jachta išplaukė į kitą, laisvą krantą. Kas kur išsibarstė ir eiliniai jūreiviai.

Sunku buvo patikėti, kad po tiek metų kaip niekur nieko gali savame krašte sutikti anų laikų jūrų karininką, kurio nuotrauką, vaizduojančią jį su su gražia paradine uniforma, dažnai aptikdavau prieškarinės spaudos leidiniuose, vartydamas juos M. Mažvydo bibliotekoje. Bet Bernardo informacija pasitvirtino: vienos Žvėryno gatvelės medinio namuko kiemelyje mus tikrai pasitiko buvęs Lietuvos karinio laivo "Prezidentas Smetona" inžinierius Adolfas Darginavičius. Nepaisant solidaus amžiaus, jis jau buvo bebaigiąs aštuntą dešimtį, nedidelio ūgio senukas atrodė dar gana žvaliai, nesiskundė atmintimi. Kalbėjo jis sklandžiai ir įdomiai, tad mums beliko tik išsižiojus klausytis.

Puikiai žinojau, kad senojo jūrininko prisiminimus dėl tada galiojusios politinės nuostatos ir cenzūros vargiai galėsiu panaudoti spaudoje, tačiau pagal žurnalistinį įprotį jo pasakojimą užsirašinėjau bloknote. Laimei, tie užrašai išliko iki šiandien.

A. Darginavičius pasakojo, kad jis gimė 1886 metais Telšių apskrityje, Gintališkės kaime. Šeima buvusi gana didelė, o žemės nedaug. Ieškodami geresnio gyvenimo, tėvai apie 1890 metus persikėlė į Liepoją, kur tuo metu vyko rusų karinio uosto statyba ir lengvai buvo galima gauti pelningo darbo. Tėvas įsidarbino svėrėju anglių sandėlyje. Baigęs realinės mokyklos 6 klases, uoste pradėjo dirbti ir Adolfas: gavo braižytojo vietą. Atėjus laikui tarnauti carinėje kariuomenėje, pateko į Baltijos karinį laivyną. 1908 metais baigė puskarininkių mokyklą ir buvo paskirtas 4 kategorijos mechaniku į transportinį laivą, kuris vežiojo ginkluotę ir vandenį, turėjo narų komandą. Tarnyba iš Žemaitijos kilusiam jaunuoliui sekėsi gerai: prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą dvidešimt aštuonerių metų A.Darginavičius paskiriamas vyriausiuoju mechaniku į ledlaužį "Truvor", priklausiusį kariniam laivynui.

"Mano kelias į Lietuvą buvo gana ilgas, - skaitau senoje užrašų knygutėje. - Kai prasidėjo revoliuciniai įvykiai Rusijoje, mūsų laivas stovėjo Helsingforse - taip tada vadino Helsinkį. 1918 metų pradžioje visi čia buvę rusų kariniai ir prekybiniai laivai gavo įsakymą nedelsiant plaukti į Kronštatą. Bijotasi, kad jie nepatektų į vokiečių rankas. Dvi savaites skynėmės kelią per ledų laukus kol pasiekėme tikslą. Tai buvo garsusis ledo žygis, įėjęs į rusų Baltijos jūros laivyno istoriją.

Atsidūręs Kronštate, dirbau vandens transporto valdyboje, tačiau netrukus su žmona išvykau į Samarą, kurioje jau gyveno karo metais evakuoti mano tėvai. Tuo metu čia siautėjo badas, nusinešęs ir mano tėvų gyvybes. Su paskutiniu lietuvių ešalonu 1922 metais grįžau į Lietuvą. Klaipėda tuo metu tebebuvo Antantės rankose, Lietuva savo laivų neturėjo, tad nuėjau dirbti brokeriu į Tilmanso fabriką Kaune. Kai Lietuva 1927 metais įsigijo vokiečių statybos jau nebenaują minų traluotoją, mane, kaip buvusį jūrininką, paskyrė šio laivo inžinieriumi-mechaniku".

Laivas buvo pavadintas tuometinio prezidento A. Smetonos vardu ir skirtas pajūrio krantų apsaugai nuo kontrabandininkų. Iš pradžių laivui vadovavo buvęs carinės Rusijos laivyno karininkas A. Daugirdas. Neturint patyrusios įgulos, laivas į savo pirmą žygį išplaukė tinkamai nepasirengęs. Kilus audrai, kapitonas nerizikavo pro siaurus vartus lįsti į uostą, todėl laivui teko keletą dienų laikytis priekiu į bangas. Per tą laiką buvo sudegintos ne tik visos akmens anglies atsargos, bet ir visos laivo medinės dalys.

Po to vadovavimą laivui perėmė kitas buvęs carinės Rusijos laivyno karininkas A. Kaškelis. Kaip ir buvo numatyta, "Prezidentas Smetona" gąsdino kontrabandininkus, bandžiusius į Lietuvą nelegaliai gabenti spiritą ir kitokias prekes. Tačiau gerokai senstelėjęs laivas nebuvo toks greitas, kad galėtų pasivyti katerius su galingais varikliais. Pastačius greitaeigius pasienio policijos katerius, o, be to, stingant jūros karininkų, 1933 metais Vidaus reikalų ministerija nutarė "Prezidento Smetonos" laivą nuginkluoti, o įgulą išformuoti. A. Darginavičius gavo paskyrimą į geležinkeliečių batalioną, dislokuotą Radviliškyje.

Dvejus metus buvo sprendžiama ką daryti su tapusiu nereikalingu laivu. Pagaliau 1935 metų rugpjūčio mėnesį "Prezidentas Smetona" perėjo Krašto apsaugos ministerijos žinion. Ši išleido įsakymą, kuriuo jį įteisino kaip karinį mokomąjį laivą. Laivui buvo paskirta įgula - 5 karininkai ir 43 jūreiviai. Laivo vadu vėl paskirtas majoras A. Kaškelis, o inžinieriumi - kapitonas A. Darginavičius. 1935 metų spalio 26 dieną, pakėlęs Lietuvos karo laivyno vėliavą su skydu ir Vyčio kryžium, "Prezidentas Smetona" pirmą kartą su karine įgula išplaukė į jūrą. Nuo tada prasidėjo daugmaž reguliarūs mokomieji plaukiojimai su tikrosios tarnybos karių įgulomis.

A. Darginavičius prisiminė, kaip 1936 metų rugpjūtyje A. Smetona pirmą kartą apsilankė jo vardu pavadintame karo laive. Prezidentas bei jį lydėję Krašto apsaugos ministras pulkininkas-inžinierius Dirmantas, Vidaus reikalaų ministras generolas Čaplikas, Klaipėdos krašto gubernatorius Kurkauskas ir Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas inžinierius Šližys kelioms valandoms išplaukė su laivu į jūrą, kuri tą dieną buvo rami. Laivo vadas A. Kaškelis garbingiems svečiams laive surengė pietus. Prezidentas Darginavičiui didesnio įspūdžio nepadaręs: mažiukas, sudžiūvęs, su jūreiviais nebendravęs.

Kai grįžo karinius mokslus užsienyje baigę jauni karininkai, laivo veteranai buvo paleisti į atsargą. A. Darginavičius susirado ramią tiekimo skyriaus vedėjo tarnybą "Maisto" bendrovėje, vėliau apsigyveno Vilniuje. Čia jį ir užklupo pirmoji sovietinė okupacija. Kaip jam tada pavyko išvengti daugelio atsargos karininkų tragiško likimo, mūsų pašnekovas nepasakojo, o mes ir neklausinėjome - ne tie buvo laikai, kad pirmą kartą susitikę žmonės galėtų atvirai kalbėtis. Tačiau vistik knietėjo sužinoti, kodėl jį paliko ramybėje pokario metais, kai vėl prasidėjo bent kiek žinomesnių Nepriklausomos Lietuvos veikėjų areštai bei trėmimai. Nors jis tiesiai ir nesakė, bet iš tolesnio senojo jūrininko pasakojimo supratome, kad nuo Sibiro jį išgelbėjo ... Štuthofas. Žiaurus gyvenimo paradoksas!

- Jokioje aktyvioje antinacistinėje veikloje nedalyvavau, bet ir simpatijų vokiečiams nejaučiau. Jauniems vyrams, su kuriais dirbau, ne kartą sakiau, kad bėgtų iš miesto, kol dar vokiečiai neišvežė į darbus Vokietijon ar nepaėmė į organizuojamus karinius dalinius. Gal kam nors tai ir užkliuvo, - pasakojo A. Darginavičius. - Vieną 1943 metų naktį vokiečių gestapininkai ir jų vietiniai talkininkai įsiveržė į mūsų butą, padarė kratą, liepė apsirengti, pasiimti trim dienom maisto ir išsivedė. Gestapo būstinėje pamačiau jau anksčiau čia atgabentus savo sūnų Vladą, rašytoją Balį Sruogą, profesorių Vladą Jurgutį ir dar kelis pažįstamus inteligentus. Visus sugrūdo į kameras, po kelių dienų nuvežė į Kauną, o iš ten į Tilžę. Visą tą laiką buvom beveik nevalgę ir nemiegoję. Laukėm, kad tik greičiau nuvežtų į kokį nors lagerį, nes galvojom, kad ten bus geriau. Pagaliau atsidūrėme Štuthofo koncentracijos stovykloje netoli Gdansko. Apie jos baisumus mes tada dar nieko nežinojom, tačiau mus apžiūrėjęs gydytojas kalinys perspėjo: "Vyrai, tik nesiskųskit sveikata - tuoj išlėksit per krematorijaus kaminą". Mūsų civilius rūbus atėmė ir išdavė dryžuotą kalinių aprangą: kelnes, striukę, besnapę kepurę, medines klumpes. Koks ten buvo mūsų gyvenimas, tikroviškai ir vaizdžiai aprašė Balys Sruoga. Galima sakyti, kad tik atsitiktinumo dėka mudviem su sūnumi pavyko išgyventi. Rusams artėjant, mus pėsčiomis varė į Gdanską. Negalinčius paeiti ar bandžiusius bėgti sargybiniai šaudė vietoje. Iš Gdansko galbūt mus būtų vežę kur nors toliau, tačiau nespėjo - rusai čia atsirado anksčiau. Kai mus išvadavo, nedaugelis teturėjo jėgų keliauti namo. Laukti kokios nors pagalbos liko ir Balys Sruoga, o mes su sūnumi išėjome į Lietuvą. Juk ji nuo Gdansko ne taip jau ir toli. Beveik visą kelią įveikėme pėsti. Grįžus namo prireikė nemažai laiko, kol atsigavome, sustiprėjome ...

     Kaip buvusį Štuthofo kalinį, o, be to, jau nebejauną žmogų "geležinio Felikso" vyrukai iš nacių konclagerio grįžusį A. Darginavičių paliko ramybėje. Kai mudu su Bernardu lankėmės pas senąjį jūrininką, jis gyveno globojamas, jei atmintis neapgauna, anūkės šeimos. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis mano susitikimas su vieninteliu "Prezidento Smetonos" laivo karininku, išlikusiu pokario Lietuvoje. Kai po metų ar dviejų pasitaikė proga pratęsti pažintį, senasis jūrininkas jau buvo išplaukęs į savo paskutinę kelionę - amžinybėn.

2. "Mes buvome pirmieji..."

   1968 metais tada gana populiariame savaitraštyje "Kalba Vilnius" per kelis numerius buvo išspausdinta mano dokumentinė apybraiža "Lietuviai Magelano keliais". Aprašytus praeities įvykius padėjo atkurti archyvuose rasta medžiaga ir seni spaudos leidiniai. Pačių liudininkų pagalbos vargu galėjau tikėtis: praėjo tiek neramių metų. Ir štai, išspausdinus savaitraštyje pirmą atkarpą apie tarpukario Lietuvos būsimųjų kapitonų plaukiojimą burlaiviais aplink pasaulį, netikėtai gavau laišką, kuriame buvo rašoma: "Šis straipsnis liečia ir mane, nes teko ir man pačiam patirti vargą ant savo pečių, o kartu ir džiaugsmą, nes buvome pirmieji lietuviai, kurie pasiekėm šias okeanų platybes". Šis laiškas pakvietė kelionėn į Šiaulius pas Mykolą Limbą - vieną iš tų penkiolikos jaunuolių, pasiryžusių žūt būt tapti jūreiviais ir suomio Gustavo Eriksono burlaiviuose gavusių pirmąjį jūrinį krikštą.

Išvykome vėl kartu su Bernardu Aleknavičiumi, kuriam aš esu iki šios dienos dėkingas už nuoširdžią draugystę ir pagalbą ieškant Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi liudininkų. Reikiamą gatvę ir namą mudu suradome greitai - ne toks jau didelis tas Šiaulių miestas. Spausdami skambutį, stengėmės įsivaizduoti tą, kurio laukėm atveriant duris. Juk turėjau ne vieną keturiasdešimties metų senumo jo nuotrauką. Ten jis atrodė pečiuitas, aukštas. Duris atidarė dar tvirtas, skusta galva vyriškis. Nei didelis, nei plačiapetis, tačiau lyg kažkur matytas.

     - Taip, aš Mykolas Limba. Tas pats, kuris jums laišką parašė.

Jau daug metų M. Limba nejautė po kojomis siūbuojančio denio, bet jo bute ant sienos vis dar kabojo didelė burlaivio nuotrauka. Nuo jos ir pradėjome kalbą.

- Tai "Archibald Russel", kuriame su draugais atlaikėme ne vieną audrą, suvyriškėjome, tapome tikrais jūreiviais, - pasakojo Mykolas. - Tikriausiai dabar stovi kokiame nors laivų kapinyne, jei kur nenuskendo. Misingiu apkaustytame vairo rate turėtų būti ir mano pavardė, kurią, sekdamas kitų pavyzdžiu, išgraviravau kai mes atlikinėjom praktiką tame suomių burlaivyje.

Ne tik jūreiviai palieka pėdsakus laive. Mes pastebėjome, kad M. Limba net po kambarį vaikščioja truputį šlubčiodamas.

- Tai prie Ugnies žemės užklupusio uragano "dovana". Stebiuosi, kaip tada neprarijo vandenynas. Kapitono įsakymu rifavome bures ant bušprito. Laivo priekis tai panirdavo į bangas, tai iškildavo į padanges. Didžiulės bangos taip drebino laivą, kad sugrubusios nuo šalčio rankos nebeišlaikė ir aš nuslydau. Koja įsipainiojo po bušpritu įtemptame tinkle ir aš likau žemyn galva kybąs. O mūsų tautietį Mėlinį, su kuriuo kartu tvarkėme bures, pasiglemžė vandenynas. Kai grįžom Europon, norėjo į ligoninę paguldyti, bet kur čia duosis. Norint gauti šturmano diplomą, reikėjo važiuoti Suomijon mokslų baigti. Su lazdute ir atvykau į Abo navigacijos institutą.

Matėsi, kad buvusiam jūrininkui malonūs jaunystės prisiminimai, nes kaip pats sakė, jau seniai beturėjo progos jais pasidalinti. Mums jo pasakojimai buvo taip įdomūs, kad nepastebėjome kaip greitai bėga laikas. Net į paskutinį traukinį, vykstantį į Klaipėdą pavėlavome. Belaukdami kito, kalbėjomis iki pat ryto ir tai dar liko neatsakyta į visus mus dominusius klausimus. Vienas dalykas raustis archyvuose ar senuose leidiniuose, o visai kas kita bendrauti su gyvu seniai praėjusių įvykių liudininku. Tik jis gali papasakoti, kodėl niekada anksčiau jūros nematę jaunuoliai "užsikrėtė" jūreivyste, kaip jiems sekėsi įgyvendinti savo svajonę. Kai mes jau buvome susitikę ne vieną kartą, aš paprašiau M. Limbos nors trumpai užrašyti tai, ką jis mums buvo pasakojęs. Šių užrašų iki šiol vis nepasitaikė progos paskelbti. Manau, kad dabar, prisimenant Mykolą Limbą, tam atėjo patogus metas. Taigi pavartykime senojo jūrininko užrašus.

"Gimiau 1904 metų rugsėjo 26 dieną Šeibokiškių kaime Leliūnų valsčiuje Utenos krašte. Tuo metu mūsų apylinkėje pradinių mokyklų nebuvo. Raides supažindino motina, verpdama prie ratelio. Vėliau pradėjo mokyti skaityti iš maldaknygės. 1912-1914 metais mokiausi pas kaimo "daraktorių'. Įsisteigus "Saulutės" gimnazijai Utenoje, pradėjau lankyti pirmąją klasę.

Laikai buvo vargingi:gyvenau mažame kambariuke, kuriame miegodavome 6 mokiniai. Tame pačiame kambaryje ruošdavome ir pamokas prie mažos žiburio šviesos. Baigus 4 klases, tėvas nebeišgalėjo toliau mane leisti į mokslus ir liepė eiti prie ūkio darbų. Bet aš jau buvau susiradęs darbą pas T. Tilvytį, dirbusį įstaigoje. Vėliau prisiglaudęs pas giminaičius Lazdauskus Kaune, įstojau į Aukštesniąją technikos mokyklą - statybos skyrių. Bet svajonėse puoselėtos specialybės neįsigijau. Visus planus sumaišė naujai atsidaręs Jūrininkų skyrius. Negaliu iki šiol paaiškinti, kas mane paskatino pereiti į jį. Turbūt tai, kad po Klaipėdos prijungimo buvo skleidžiama "jūrinė" propaganda, visi laikraščiai rašydavo, jog turime susijūrinti. Taigi nutariau tapti jūrininku

Jūrininkystės dalykus mums dėstė pulkininkas Reingardas, generolas Daukantas, inžinierius Šulcas ir kiti buvę jūrininkai. Mokslo priemonių Jūrininkų skyrius neturėjo. Mokytojai atsinešdavo savo chronometrus, kompasus, sekstanus. Apie susipažinimą su praktikos darbais nebuvo ir kalbos.

Tuo metu Kaune susikūrė Jūrininkų sąjunga ir Moterų draugija Lietuvos tautiniam laivynui remti. Ši moterų draugija ruošdavo koncertus, kaukių balius ir iš gauto pelno sušelpdavo vieną kitą mokinį. Surengė ji mums ir ekskursiją į Klaipėdą. Čia daugelis iš mūsų pirmą kartą pamatėme jūrą, uostą, laivus.

Antrais metais baigiant Jūrininkų skyrių, susirūpinta mūsų tolimesne ateitimi. 1925 metais buvom pasiųsti Suomijon ant Eriksono burlaivių praktikos darbams ir plaukiojimo stažo įsigijimui. Gavę užsienio pasus, kupini džiaugsmo ir vilties tapti tikrais jūrininkais, iš Kauno išvykome į Taliną. Taline pabuvę parą laivu persikėlėme į Helsinkį. Čia ilgai laukti nereikėjo, nes keleivinis laivas jau buvo pasirengęs plaukti į Anglijos uostą Hull. Iš čia traukiniu nuvykome į Liverpulį, kur lietuvių praktikantų jau laukė burlaivis "Olivebank". Dabar turėjome pasidalinti į dvi grupes ir išsiskirti. Su kai kuriais, kaip parodė tolimesnis gyvenimas, amžinai. Aš buvau paskirtas į burlaivį "Archibald Russel", kuris tuo metu stovėjo Airijoje Dublino uoste.

Nuvykę į Dubliną, savo laivą radome be takelažo, nes "Archibald Russel" buvo ilgai stovėjęs be įgulos, kuri galėtų jį prižiūrėti. Nuo pirmos dienos pradėjome laivą valyti, dažyti, o pastačius jį į sausą doką, remontuoti dugną. Sutvarkę laivą ir pasikrovę balastą, palikome Dubliną. Pirmoji kelionė burlaiviu į Švedijos uostą Sundsvalį prie Botnijos įlankos praėjo laimingai. Buvo jau vėlyvas ruduo ir mums bekraunant statybines medžiagas laivas įšąlo. Žiemą praleidome Sundsvslio šcherose bendraudami su švedų jaunimu. Pramokom šiek tiek švedų kalbos, susipažinom su slidžių sportu.

Deja, mūsų gyvenimo sąlygos buvo blogos, nes burlaivis nebuvo pritaikytas šaltam klimatui. O žiema pasitaikė labai šalta: dažnai oro temperatūra nukrisdavo iki minus 30 laipsnių. Nakties metu antklodės prišaldavo prie geležinių laivo sienų. Dalis įgulos - švedai ir suomiai - išvažiavo namo praleisti žiemos, o mums nebuvo kur dingti. Laive liko vienas šturmanas, bocmanas, virėjas ir mes, lietuviai, kaip neapmokama darbo jėga. Taip ir pražiemojom.

1926 metų ankstyvą pavasarį su ledlaužių pagalba išplaukėme į Baltijos jūrą. Prasidėjo pirma ilga kelionė. Tik po 110 parų pasiekėme Australijos krantus. "Archibald Russel" inkarą išmetė Viktorijos įlankoje prie Melburno uosto vartų ir tik po kelių dienų mus pastatė prie krantinės.

Melburno dienraščiai paskelbė, kad atvyko didelis suomių burlaivis, kuriame praktiką atlieka lietuviai. Toks dėmesys mūsų laivui buvo ne atsitiktinis, nes dideli burlaiviai jau buvo retenybė. Kai baigdavosi dienos darbai, laivą pradėdavo lankyti smalsuoliai, norintys apžiūrėti burlaivį ir susipažinti su tolimų kraštų jūreiviais. Vieną dieną laive apsilankė ir mūsų tautietis jau 30 metų gyvenantis Australijoje.

Laisvalaikiu mes dažnai svečiuodavomės pas savo tautietį ir pas vieną danų fermerį. Jų padedami susipažinome su Melburno įdomybėmis, lankėmės botanikos ir zoologijos soduose, jūrų maudyklėse. Tikrųjų australiečių kaip ir nematėme, nes jie apgyvendinti specialiuose rezervatuose.

 Paskutinė ilga kelionė su burlaiviu 1928 metais buvo nelaiminga. Turėjome aukų, o aš buvau sužeistas. Parplaukus į Angliją, aš turėjau dar keletą mėnesių pagulėti ligoninėje. Draugams grįžtant į Lietuvą, aš nebenorėjau nieko kito, kaip tik greičiau pasiekti savo gimtąjį kraštą. Buvau prisiplaukiojęs iki soties. "Archibald Russel" burlaivyje dirbau, mokiausi ir gyvenau nuo 1925 metų rugsėjo 29 dienos iki 1928 metų liepos 2 dienos - 32 mėnesius ir 28 dienas. Per tą laiką du kartus apiplaukiau apie Žemės rutulį.

Po praktikos burlaiviuose kiek pasisvečiavome tėviškėje ir išvykome į Suomijos Abo navigacijos institutą tęsti mokslo. Lietuviai čia sudarė atskirą klasę. Mūsų klasės auklėtoju buvo diplomuotas kapitonas Pėjve, kuris dėstė astronomiją, sferinę trigonometriją, pravesdavo astronominės observacijos praktiką. Mes buvom stropūs ir mokėmės palyginti gerai.

Baigę Navigacijos institutą ir išlaikę kapitono egzaminus 1930 metais grįžome į Lietuvą ir tais pačiais metais buvom paskirti laisvai samdomais tarnautojais Klaipėdos uoste be teisės į atsotogas ir pagalbą ligos metu. Uosto direkcijos pirmininkas R. Vysockis atsakingų pareigų nedavė. Lietuva jūrinių laivų dar neturėjo, tad teko dirbti įvairų darbą ant uosto buksyrų ir žemsemių.

Tuo laiku pradėjome varyti plačią propagandą dėl tautinio laivyno steigimo, o jaunimui skiepyti potraukį jūreivystei. Klaipėdoje buvo įsteigtas Jūrininkų sąjungos skyrius, kuris pradėjo leisti mėnesinį žurnalą "Jūra". Jo leidimui pradinės lėšos buvo gautos iš laivų pririšimo uoste pelno. "Jūra" greitai tapo populiarus, ypač tarp jaunimo.

O mes, grįžusieji iš užsienio mokslų, vėl susirūpinome dėl savo ateities. Vienas kitas, susipažinę su locų tarnyba, pradėjome eiti locų pareigas. Dalis mūsų susirado darbo svetimuose laivuose. Man pasisekė gauti ketvirtojo šturmano vietą anglų laive "Baltallin", kuris reguliariai plaukiojo tarp Klaipėdos, Londono, Dancigo, Rygos ir Talino. Vieną reisą padariau su garlaiviu "Rimfrost" į Hulį. Po to galutinai apsistojau Klaipėdos uoste locų tarnyboje. Ir čia dirbau iki pat Klaipėdos aneksijos".

Tuo neramiu laikotarpiu, kai Lietuvoje keitėsi valdžios ir okupantai, M. Limba buvusios Susisiekimo ministerijos parėdymu iš Kauno į Šventąją plukdė žemsemę, nes vis dar tikėtasi, kad bus tęsiama šio vienintelio Lietuvai likusio uosto statyba. Nuplukdęs žemsemę į paskirties vietą, M. Limba netikėtai tapo Šventosios uosto kapitonu ir išbuvo juo iki pat 1943 metų. Kai pradėjo svilti padai nuo vokiečių valdžios dėmesio, grįžo tėviškėn - į Uteną. Tuoj po karo buvo nuvykęs į Klaipėdą ir tikėjosi gauti darbo uoste ar laivyne, tačiau jo biografija naujajai valdžiai pasirodė įtartina: plaukiojo po užsienius, daugelis jo buvusių bendradarbių pasitraukė į Vakarus. Daugiau M. Limba nebebandė Klaipėdoje ieškoti savo jūreiviškos laimės.

Kai mes susipažinome, M. Limba gyveno Šiauliuose, jau buvo pensininkas, tačiau dar dirbo gazifikacijos valdyboje šaltkalviu. Po pirmojo susitikimo mes dar ne kartą lankėmės pas buvusį jūrininką, kuris iš savo slėptuvių traukė senas jūreivystės laikų nuotraukas, išlikusius dokumentus, užrašus. Po to, kai "Kalba Vilnius" išspausdino mano rašinį "Svečiuose pas seną jūrininką", kuriame buvo nurodytas M. Limbos adresas, atsiliepė jo buvę bendražygiai, pažįstami. Net tie, kurie jau gyveno už Atlanto. Iš tų laiškų aiškėjo pirmųjų Lietuvos diplomuotų jūrininkų likimas. Štai, ką M. Limbai 1969 metų gegužės mėnesį rašė buvęs "Maisto" kapitonas Bronius Krikštopaitis: "Gal nori išgirsti apie kitų bendramokslių likimą, tai aprašysiu: 1) Marcinkus plaukiojo ant australų keleivinio laivo šturmanu ir  apie 10 metų, kai širdies priepuolio ištiktas mirė. 2) Domeika Venesueloje vietinio gyventojo prieš 4 metus peiliu nužudytas. 3) Vainoras, žurnalistas, Chicagoj susirgęs prieš penketą metų mirė. 4) Vasiliūnas Jonas Naujoj Zelandijoj buvo kontraktorius ir prieš penketą metų yra miręs. 5) Raudonikis Naujoj Zelandijoj dirba uoste ir dar gyvas. 6) Uoksas Petras gerai gyvena už Chicagos apie 200 kilometrų, retkarčiais susitinkame. 7) Apie Daugėlą težinau, kad jis yra Lenkijoj. 8) Rasiulis gyvena New Yorke, dirba General Electric fabrike. 9) Šimkus gyvena su šeima New Yorke, bet jis plaukioja šturmanu Amerikos laivais. 10) Burbulis gyvena Baltimorėje ir plaukioja šturmanu Amerikos laivais. Aš su Dagiu gyvename Chicagoje. Dagys dirba miesto valdyboj. Aš dirbau General Electric fabrike, bet dabar esu pensijoje".

Tokie laiškai žadino senam jūrininkui ne tik nostalgiškus prisiminimus, bet ir neįgyvendinamas svajones. Viename laiške M. Limba man rašė: "Mano svajonė - jūra. Aš būčiau laimingas, kad gaučiau savo senatvę praleisti dirbdamas prie Baltijos gintarinių krantų". Deja, mes su Bernardu galėjome pakviesti jį į Klaipėdą tik pasisvečiuoti: aprodėme uostą, pavedžiojome po laivus, supažindinome su jų kapitonais. Po šios viešnagės M. Limba mums sakė: "Pavydžiu jiems, o kartu ir džiaugiuosi, jog teko būti tarpe pirmųjų lietuvių, kurie iškirto langą į tolimas jūras". Gaila, kad jam nebuvo lemta sulaukti tų laikų, kai Lietuvos laivuose vėl suplevėsavo trispalvės, kai po pasaulį plaukioja laivai pavadinti jo bendražygių vardais.

3.Paskutiniai reisai - Laptevų jūroje

Viename iš savo laiškų M. Limba pranešė: "Gavau keletą laiškų iš buvusių pažįstamų, bet man svarbiausia žinia buvo, kad pirmuosius "Kalba Vilnius" numerius su Jūsų apybraižą perskaitė Eduardas Sliesoraitis, su kuriuo kartu mokėmės Kaune Jūrininkų skyriuje, Abo navigacijos institute Suomijoje. Prieš pasirodant tam numeriui, kuriame buvo įdėtas mano adresas, jis, deja, mirė. Dabar susirašinėju su jo žmona, kuri gyvena Biržuose". Netrukus ir aš gavau malonų laišką iš jūrininko našlės Vincės Sliesoraitienės. Kviesdama į svečius, ji rašė: "Mano vyro praeitis buvo labai turininga. Bendrai imant, Eduardas turėjo labai daug pergyvenimų. Tik aš labai abejoju, ar galėsite tą visą panaudoti kaip medžiagą straipsniui spaudoje. Kodėl? Galėsiu atsakyti tik Jums asmeniškai".

Aš jau iš M. Limbos žinojau, kokias kliūtis turėjo galvoje jūrininko našlė, abejodama ar aš galėsiu išspausdinti rašinį apie E. Sliesoraičio patirtus negandus. Sliesoraičiai daugelį metų praleido tremtyje, o apie tokio likimo žmones tuometinė spauda tikrai nerašydavo. Tačiau tai mudviem su Bernardu nesutrukdė išsiruošti į Biržus.

Čia mes jau buvome laukiami. Mus pasitiko net tik V. Sliesoraitienė, bet ir jos dukra su savo vyru, paauglys anūkas, svajojantis tapti jūrininku.

- Anūkas norėtų stoti į jūreivystės mokyklą, tik kažin ar jį ten priims, nes juk mes tremtinių šeima, - guodėsi V. Sliesoraitienė. - Tiesa, turime pažymą apie reabilitaciją, esame lyg ir stalinizmo aukos. Juk mus išvežė dar 1940-aisiais metais  ...

 Tada, kai prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimai, E. Sliesoraitis dirbo garlaivio "Šiauliai" pirmuoju šturmanu. Lietuvos prekybos laivai sovietų valdžios jau buvo perduoti Pabaltijo laivynui ir įregistruoti Rygos uoste. Kol "Šiauliai" buvo pakraunami Rygoje, E. Sliesoraitis, turėdamas keletą laisvų dienų, parvyko namo į Kauną. Ir pataikė į patį pragarą. Nespėjus nei kojų apšilti, užgriuvo enkavedistų būrys. Idiotiškiausia, pasak V. Sliesoraitienės, buvo tai, kad trėmė ją su vaikais, o vyrui siūlė grįžti į laivą, nes jo nesą sąraše. Kadangi jūrininkas nenorėjo skirtis su šeima, tai išvežė visus.

- Aš klausiau tų vietinių lietuvių, dalyvavusių mūsų arešte, už ką esu tremiama. Pasirodo, jiems kėlė įtarimą mano tankios kelionės į užsienį. Gal aš esanti kokia užsienio šnipė. Bet juk tokia jau jūrininko žmonos dalia: kai laivas stovi kokiame nors netolimame Europos uoste ir nesirengia greitai grįžti Klaipėdon, vyksti aplankyti vyro. Tada buvau jauna, laiminga ir jokie šnipai man nerūpėjo,- pasakojo V. Sliesoraitienė.

Kaip ir daugelis išvežtų lietuvių, Sliesoraičių šeima buvo nutremta į tolimąją Jakutiją prie pat Laptevų jūros. Klimatas čia labai atšiaurus. Net pačiame vidurvasaryje retai kada oro temperatūra siekdavo daugiau kaip 10 laipsnių šilumos. Lenos ir Janos žemupiuose veikė keletas žuvejybos bei žuvų perdirbimo įmonių. Karui užsitęsus, net iš šių tolimiausių ir mažai apgyvendintų sovietinės imperijos užkapių jauni vyrai buvo šaukiami į kariuomenę. Tad beveik nebeliko kam žvejoti, o žuvis čia buvo pagrindinis maistas. Ir valstybei reikėjo tiekti nustatytą kiekį žuvų.

- Vyras dirbo viename "rybleschoze" paprastu darbininku, tačiau kai daugelį profesionalių jūrininkų mbilizavo, paskyrė jį vieno boto škiperiu. Vis tiek niekur tokiu mažu laiveliu nepabėgs: aplinkui vien tik atšiaurus Ledjūris. Plaukioti jam teko su visokiomis padugnėmis, kurių net į kariuomenę neėmė. Ne kartą laive kildavo konfliktinių situacijų, tačiau Eduardas tada buvo dar jaunas ir susitvarkydavo. Tiesa, išplaukdamas jūron, apsiginkluodavo medžiokliniu šautuvu, - pasakojo V. Sliesoraitienė.

Kalbėjo ji be pykčio ir pagiežos, dar nebuvo atėjęs laikas atvirumui, tačiau ir neslėpė, kad tokio baisaus gyvenimo net savo priešui nelinkėtų. Jai, kilusiai iš pasiturinčios šeimos, sėkmingai ištekėjusiai už gerai uždirbančio jūrininko iki tremties niekada nebuvo tekę patirti alkio ir šalčio, pažeminimo, prievartos. Dabar viso to buvo su kaupu. Tiesa, kai vyras pradėjo kapitonauti žvejybos laivuose, gyvenimas šiek tiek palengvėjo. Plaukiojo ir žvejojo Laptevų jūros įlankėlėse lietuvis jūrininkas iki 1949 metų. Ir tai buvo paskutiniai jo reisai, nes vėliau buvusio tremtinio, nors ir reabilituoto, niekas prie jūros nebeprileido.

Pasak V. Sliesoraitienės, jos vyras buvęs jūreivis iš pašaukimo, nes turėdamas galimybę rinktis net diplomato karjerą, liko ištikimas jūrai. Rodydama mums senas šeimos nuotraukas, ji papasakojo apie savo vyro kilmę ir jo kelią į jūrą. Vėliau tą jos pasakojimą patikslinau ir papildžiau rastais dokumentais.

Eduardas Sliesoraitis gimė 1907 metais Caricyne, kuris vėliau visame pasaulyje išgarsėjo kaip Stalingradas. Tuo metu, kai ten gyveno jo tėvai, šis miestas buvo stambus carinės Rusijos pramonės centras, sujungtas geležinkeliais su Donecko anglių baseinu ir Kaukazo naftos verslovėmis. Juozas Sliesoraitis čia dirbo vienos švedų kompanijos atstovu naftos verslovėse. Šeima gyveno pasiturinčiai, vaikai buvo auklėjami europietiška dvasia. Nugalėjus 1917 metų bolševikų revoliucijai, Sliesoraičių šeimai teko bėgti nuo jai gręsiančio naujosios valdžios teroro. Po ilgo ir vargingo kelio Lietuvon, ji apsigyveno Kaune.

Eduardo Sliesoraičio motina buvo lenkė ir, matyt, todėl savo vaikus Kaune leido į lenkų gimnaziją, tačiau tėvas visada kartodavęs, jog jie neturį pamiršti, kad esą lietuviai. Daugiakalbis Kaunas, tapęs Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, sparčiai lietuviškėjo. Todėl Eduardas, nors ir lankė lenkų gimnaziją, buvo gerai pramokęs lietuvių kalbos ir baigęs 6 klases be vargo įstojo į Aukštesniosios technikos mokyklą. Pasirinko ką tik įkurtą (1923 m.) Jūrininkystės skyrių. Plačiai ir intensyviai propaguojami geografijos profesoriaus Kazio Pakšto 10 nuostatų " tautai įjūrinti" buvo užvaldę ne vieną patriotiškai nusiteikusį jaunuolį.

Ne tik dabar, bet ir anksčiau neretai geri piliečių norai nesutapdavo su valdžios planais. Lietuvos jūrininkų sąjunga, kurią 1923 metais įkūrė grupelė dar carinės Rusijos laivyne tarnavusių specialistų, parengė Jūrininkų mokyklos, į kurią turėjo peraugti Jūrininkystės skyrius, projektą. Ministrų kabinetas 1925 metų rugpjūčio 25 dienos nutarimu atmetė jį ir nusprendė, kad jūrininkystės specialistus, jei tokių reikės, galima paruošti užsienyje. Valstybiniame archyve guli gana storoka byla ( Fondo Nr.386, apyrašo Nr. 1, byla 343) apie Lietuvos jūrininkų paruošimą ir praktikos atlikimą užsienio šalyse. Iš joje sudėtų dokumentų matyti, kad mūsų šalies pasiuntinybės tokių galimybių ieškojo ne vienoje Europos šalyje: Švedijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Latvijoje. Laikas bėgo, baigę Jūrininkystės skyrių "suaugę vyrai", kaip jie patys save apibudino laiške ministrui, nerimavo dėl ateities, o konsulų pranešimai Susisiekimo ministerijai neteikė didelių vilčių. Pagaliau Lietuvos atstovas Suomijoje Jurgis Savickis susitarė su Gustavu Eriksonu, kad šis priims niekada jūroje nebuvusius lietuviukus į savo burlaivius praktikantais, o iš tiesų paprasčiausiais denio jūreiviais. Kiekvieno mokinio metų praktika suomių laivuose Lietuvai kainavo 13222 suomiškas markes (3305 litų pagal tuometinį kursą). Burlaivių savininkas pageidavo, kad praktika truktų ilgesnį laiką, nes tai buvo pigi darbo jėga. Į "Archibald Russel" barką paskirta 7 lietuvių grupė, kurią sudarė vaikinai daugiausia kilę iš provincijos, pasirašė sutartį trims metams. Į barko "Olivebank" denį pakilę 8 "miesčionis", tarp kurių buvo ir Eduardas Sliesoraitis, nutarė, kad pas suomius praktikuosis tik metus, o paskui žiūrės - nutraukti ar pratęsti sutartį. Labiau išprusę ir sugebantys pakovoti už savo teises jau per dvi dešimtis metų persiritę vyrai nuo pat pradžių pradėjo reikalauti iš "Olivebank" kapitono K. Trobergo, kad būtų laikomasi sutarties. Kylančių nesutarimų priežąstis Jurgis Savickis savo pranešime Susisiekimo ministerijai apibūdino taip: "Svarbiausi užmetimai buvo daromi - mokiniai verčiami sunkiai dirbti ir mokiniai nemokomi....Mokiniai atsisakinėjo pakrauti laivus, aiškindami, kad laivo krovimas ne mokinių darbas". Australijoje Linkolno uoste "Olivebank" praktikantai lietuviai net sustreikavo.

"Sukrovęs kviečius, "Olivebank" 1927 m. balandžio 12 d. išplaukė iš Lincoln'o uosto į uostą Queenstown Irlandijoje, kur atėjo rugsėjo 24 d., išbuvęs jūroj 165 d. Tai didelis laiko atžvilgiu plaukimas. (...) Žinoma, tokiam dideliam plaukiojimui negalima buvo paimti pakankamai vandens atsargų, todėl rinkdavo lietaus vandenį, ir buvo momentų kada žmogui tebuvo duodama 2 puodeliai vandens per dieną. Visi, kas išplaukė sveiki, pasidarė dar sveikesni ir tvirtesni. O kas turėjo džiovą paslėpta forma, tam ji atsivėrė, todėl jiems teko mesti jūrų karjerą: antai, Šaltenis nuo "Archibald Russel" grįžo į Lietuvą, o Kudirka paguldytas Queenstown'e ir mirė, grįždamas namo, Hamburge 1927 metų gruodžio pabaigoje." - tai ištrauka iš jūrų kapitono, pirmojo lietuviško jūreivystės leidinio "Inkaras" leidėjo Teodoro Reingardo straipsnio "Praktiški plaukiojimai mūsų jūrų kadetų" ("Inkaras" Nr.2, 1928 m.).

Eduardas Sliesoraitis buvo tarp tų penkių likusių lietuvių, kurie ištvėrė nelengvą dviejų metų praktiką "Olivebank" burlaivyje. Kol valdžia svarstė ką toliau daryti su grįžusiais praktikantais, E. Sliesoraitis daugiau kaip pusmetį eiliniu jūreiviu dirbo suomių garlaivyje "Herakles", kuris plaukiojo tarp Europos ir Pietų Amerikos. Po to dar keletą mėnesių spėjo paplaukioti bocmanu jūrų bendrovės "Sandėlys" garlaivyje "Lydys". Į Abo navigacijos institutą tęsti jūreivystės mokslų jis išvyko jau turėdamas nemažai praktinės patirties.

Prieš keletą metų man teko lankytis buvusiame Abo navigacijos institute Suomijoje. Jo tvarkingame archyve per keletą minučių buvo surasti 1928-1930 metais čia mokslus ėjusių lietuvių dokumentai. Sprendžiant iš pažymių, visi jie mokėsi palyginti neblogai. Geriausiais pažymiais institutą baigė A. Rasiulis, tik dviem balais nuo jo atsiliko antrą vietą užimdamas E. Sliesoraitis.

Kauno miesto archyve saugomos kai kurios akcinės bendrovės "Lietuvos Baltijos Lloydas" bylos. Vienoje jų radau Eduardo Sliesoraičio tarnybos lapą. Jame tokie įrašai: tolimosios laivininkystės kapitonas, moka švedų, rusų, lenkų, vokiečių ir anglų kalbas, žemsiurbės "Jūra" vadas, locmanas, pirmasis šturmanas garlaiviuose "Utena", "Maistas", "Kaunas", 1938 metų rugsėjo 21 d. paskirtas garlaivio "Kretinga" kapitonu su 700 litų alga. Paskutinės pareigos - pirmasis šturmanas garlaivyje "Šiauliai". Bet tai jau buvo šiam laivui priverstinai iškėlus raudoną vėliavą.

Jei E. Sliesoraitį nebūtų išvežę kartu su šeima, jo vistiek laukė žiaurus likimas. Prasidėjus karui, "Šiauliai" buvo evakuojami į Leningradą, tačiau ties Hoglando sala laivą subombardavo vokiečių lėktuvai. Išsigelbėjusius jūrininkus rusai nugabeno į Leningradą. Ten kapitonas Benediktas Monkevičius ir beveik visa įgula buvo areštuoti. Blokados metu vieni mirė iš bado, kitus, matyt, sunaikino čekistai.

- Mums likimas buvo šiek tiek palankesnis: likome gyvi, grįžome į savo gimtuosius namus, - guodėsi mums V. Sliesoraitienė.

4. Jūrų kapitonas - Gulago kalinys

Vieną 1969 metų vasaros dieną į "Lietuvos žvejo" redakciją, kurioje aš tada dirbau, paskambino, kažkoks žmogėnas, kuriam kalbant aiškiai pynėsi liežuvis. Nesupratęs jo kalbos, padėjau ragelį. Po minutės jis vėl skambina, aš vėl nieko nesuprantu. Taip kartojosi keletą kartų. Pamaniau, kad koks nors žvejys, atšventęs savo sugrįžimą iš jūros, staiga prisiminė mus. Deja, aš klydau.

 Po kokio pusvalandžio tas sunkiai žodžius tariantis vyras atėjo į redakciją. Tik tada paaiškėjo, kad man skambino ne koks nors įkaušęs žvejys, o prieškario laikų kapitonas Vytautas Babarskis. Mykolas Limba man jau buvo rašęs, kad surado dar vieną savo bendramokslį, kuris po visų jį ištikusių bėdų ir vargų apsigyveno gimtojoje Marijmpolėje, bet nesitikėjau senojo jūrininko sulaukti Klaipėdoje.

Buvau matęs ne vieną mūsų pirmųjų diplomuotų jūrininkų prieškarinę nuotrauką. Jose - jauni, gražūs, gyvenimu patenkinti vyrai. Dabar prieš mane stovėjo be laiko susenęs, paralyžuotas vargeta.

- Tai dešimties metų "atostogų" pasekmės, - matydamas mano sumišimą, paaiškino svečias su karčia ironija.

Po karo V. Babarskis su žmona ir trimis dukterimis gyveno Vilniuje nuosavame name, kurį buvo įsigijęs dar 1940 metais. Antrą aukštą teko užleisti iš Rusijos atvykusio čekisto šeimai, bet ši skundėsi, kad jai ten ankšta. Matyt, norėdamas kaip nors iškrapštyti iš namų teisėtą šeimininką, čekistas pradėjo domėtis E. Sliesoraičio biografija. Netruko atkasti, kad tai "smetoninis" jūrininkas, plaukiojo į fašistinės Vokietijos uostus, aktyviai dalyvavo Jūrininkų sąjungos veikloje, buvo "Jūros" žurnalo administratorius ir t.t., ir t.t. To pakako, kad vieną naktį. V. Babarskis būtų areštuotas ir nugabentas į saugumo rūsius.

- Reikalavo, kad aš prisipažinčiau visokių nebūtų dalykų. Toks saugumietis Marcinkevičius mušė žiauriai. Jo mėgiamiausias kankinimo būdas buvo daužyti kokiu nors sunkiu daiktu kojų pirštus. Tada jis taip sužalojo kojas, kad, matote, ir dabar sunkiai vaikštau. Nieko aš neprisipažinau, bet "troika" man atseikėjo 10 metų lagerių. Kad ten neišprotėčiau, pradėjau savarankiškai mokytis prancūzų kalbos. Šaltis, badas, depresija labai paveikė sveikatą. Buvau paralyžuotas ir jau turbūt niekada nebegalėsiu normaliai kalbėti. Atsėdėjau beveik visą skirtą laiką. Paleistas iš lagerio grįžti į Lietuvą dar negalėjau. Per tuos klajonių metus iširo šeima. Žmona su vaikais dabar gyvena Ukrainoje. Kai gavau visus popierius apie reabilitaciją, vietoj turėto namo Vilniuje, man Kapsuke paskyrė butą. Dabar ten vienas ir gyvenu, - maždaug taip pasakojo V. Babarskis apie savo sugriautą gyvenimą, kai aš jį parsivedžiau namo.

Klaipėdoje V. Babarskis išbuvo dvi dienas, tačiau nespėjo visko išpasakoti. Aš jau anksčiau buvau pastebėjęs, kad senųjų laikų jūrininkai su malonumu prisimena savo jaunystės nutikimus, tada patirtus įspūdžius. Netrukus po mūsų susitikimo gavau iš V. Babarskio ilgoką laišką, kuriame aprašė vieną tragišką įvykį iš savo praktikos keturstiebiame barke "Olivebank".

"Tiesa, aš užmiršau dar papasakoti apie jūreivio Tailoro nukritimą nuo stiebo. Tai atsitiko netoli ekvatoriaus. Vyrai dažė burlaivio stiebą, kuris susideda iš trijų dalių: dvi metalinės, o viršutinė - medinė, padaryta iš ilgiausios pušies kamieno. Ten, kur baigėsi metalinės dalys, maždaug 40 metrų aukštyje, buvo įtaisytas blokas perverti virvei, prie kurios pririšama bocmano kėdutė. Į tą kėdutę atsisėdęs jūreivis keliamas palei stiebą ir dažo jį. Nors oras buvo geras, tačiau plačios bangos labai įsiūbavo laivą. Per naktį bocmano kėdutę laikanti virvė nusitrynė ir išsinėrė iš bloko. Kažkam reikėjo lipti į stiebą ir permesti per bloką virvę.

    Tą rytą aš stovėjau prie vairo ir mačiau, kaip antras šturmanas liepė Tailorui lipti į stiebą. Tas vyrukas buvo Suomijos garbės konsulo anglo sūnus. Savo kilme jis nesipuikavo, buvo darbštus ir drąsus, tad greitai pelnė mūsų pagarbą. Mes ne kartą jį įspėdavome dėl pomėgio rizikingai laipioti stiebų rėjomis. Ir šį kartą jis drąsiai kopė į viršų nesustodamas, nors kapitonas ir šaukė jam pailsėti. Pasiekęs viršutinę stiebo dalį bent keletą kartų bandė sutvarkyti bloką, bet, matyt, jį apleido jėgos. Pamatėme tik, kad jis pakibo ant vantų viena ranka ir lengvai šūktelėjęs krito žemėn. Atsitrenkė į bortą, o tuomet galva į denį. Ištiškę jūreivio smegenys atskriejo iki manęs. Denyje buvęs kapitonas keistai sudejavo: "Toks gražus oras...".

Pagal nustatyta tvarką jūroje miręs ar žuvęs jūreivis vežamas į krantą, jei jį galima pasiekti per tris dienas. Mes gi buvome toli vandenyne, tačiau, kaip to reikalauja jūreiviški papročiai, žuvusio jūreivio laidotuvės ir jūroje įvyko tik po trijų dienų. Jis buvo užsiūtas į burę ir, pririšus senas grandines, nuleistas į vandenį"

   Kitame laiške V. Babarskis rašė, kad baigę dviejų metų plaukiojimo praktiką burlaiviuose, būsimieji Lietuvos jūrininkai turėjo dar metus praktikuotis garlaiviuose, nes stojant į Abo navigacijos institutą reikėjo turėti trijų metų plaukiojimo cenzą. V. Babarskis pasisamdė į suomių garlaivį "Ekvator", kuris iš Europos gabeno įvairius krovinius į Braziliją ir Argentiną.

- Kai mes baigėme navigacijos institutą Suomijoje, Lietuva savo prekybos laivų dar neturėjo, tad dirbome įvairų darbą Klaipėdos uoste. Apie metus laiko aš buvau net "Prezidento Smetonos" kapitonu, kol buvo sprendžiamas jo likimas, kai laivo atsisakė Vidaus reikalų ministerija. Paskui gana ilgą laiką dirbau locu, bet kai Klaipėdą aneksavo fašistinė Vokietija, lietuvių locai liko be darbo. Nors jau ir turėjau tolimosios laivininkystės kapitono diplomą, tačiau, kad galėčiau užimti laivo vado pareigas, man dar trūko pusės metų plaukiojimo stažo. Pasiprašiau, kad mane paskirtų pirmuoju šturmanu į garlaivį "Marijampolė", kuriam tada vadovavo Benediktas Monkevičius. Tai buvo geras mano draugas - su juo mudu du metus plaukiojome burlaiviu "Olivebank", vėliau kartu tęsėme praktiką garlaivyje "Ekvator".

Puikiai atsimenu paskutinį savo gyvenime reisą. 1940 metų sausio 5 dieną "Marijampolė" išplaukė jau iš okupuotos Klaipėdos į Štetiną. Kelionė prasidėjo gana nesėkmingai. Bocmanui Alfonsui Babarskiui, beje, mano pusbroliui, buvo duotas nurodymas gelbėjimo valtis pakabinti už borto, kad, užplaukus ant minų, būtų galima greičiau jas nuleisti ant vandens. Taip jau atsitiko, kad atlikdamas šį darbą, bocmanas iškrito už borto ir nuskendo.

Atplaukėme į Štetiną be nuotaikos, o čia dar mus pasivijo laivo savininkų pranešimas, kad turime įkalbinti įgulą plaukioti tik su šimto procentų karo rizikos priedu. Vokietijai pradėjus karą Europoje, kai kurios valstybės mokėdavo net 300 procentų priedą, kaliniams, sutikusiems dirbti laivuose, plaukiojimą po Baltiją užskaitydavo kaip atliktą bausmės laiką. Mūsų laivuose mokėjo tik 150 procentų karo rizikos priedą, o dabar norėjo jį dar labiau sumažinti. Laivo vyrai su tokiu parėdimu nesutiko ir išvažiavo namo. Aš, dar neatsitokėjęs dėl pusbrolio žūties, irgi išvažiavau. Vietoj savęs palikęs antrąjį šturmaną Rasiulį, išvyko Lietuvon parsivežti kitos įgulos ir kapitonas Monkevičius. Vėliau jis vadovavo "Šiauliams". Garlaivį subombardavus, pateko į Leningradą ir ten buvo saugumo patalpintas į kalėjimą, kur ir mirė. Užėjus rusams, į laivyną aš nebegrįžau. Nemačiau prasmės, - štai tokį V. Babarskio pasakojimą užrašiau, kai mudu su Bernardu Aleknavičiumi jį aplankėme Kapsuke, kaip tada vadino Marijampolę.

Po to mes dar kurį laiką su V. Babarsku pasikeisdavome laiškais, kol kartą atėjo liūdna žinia - Anapilin iškeliavo dar vienas tarpukario  Lietuvos jūrininkas.

Genialus lenkas nuo Anglijos krantų

Venantas Butkus

 

Neseniai Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje plačiai buvo paminėtos lenkų kilmės anglų rašytojo marinisto Džozefo Konrado (1857- 1924) 85-osios mirties metinės. Per trisdešimt kūrybos metų jis parašė daugiau kaip dvidešimt knygų - romanų ir apysakų. Jo kuryba yra kupina tradicinės jūrinės romantikos, dvelkia fantastinių žygių ilgesiu.

Lietuviams vis dar mažai žinomas

Pasak literatūros kritikų, Dž.Konrado kūryba praturtino Vakarų Europos literatūrą herojine asmenybės koncepcija ir naujomis pasakojimo formomis. Ji darė įtaką daugelio rašytojų kūrybai, tarp jų ir tokiems literatūros grandams, kaip E.Hemingvejus, F.S.Ficdžeraldas, G.Grinas, D.H.Lorensas. Lietuvių rašytojams, deja, šis angliškai rašęs lenkas, buvo ir, atrodo, iki šiol liko mažai žinomu autoriumi. Gal ir neverta tuo labai stebėtis, nes jūros reikalai mūsų geriausius rašytojus visais laikais mažai domino. Knygų leidėjai taip pat šiai temai neskyrė didesnio dėmesio. Tik 1941 m., kai Dž.Konrado literatūrinė šlovė jau buvo apkeliavusi civilizuotą pasaulį, į lietuvių kalbą išverstas jo apsakymas „Taifūnas". Kita jo knyga - romanas „Lordas Džimas" - lietuvių kalba pasirodė tik po 19 metų. Pagaliau „Pasaulinės literatūros bibliotekos" serijoje (72 knyga) 1990 m. buvo pateikti net 6 Dž.Konrado apsakymai. Knyga išleista stebėtinai dideliu tiražu: 90 tūkst. egzempliorių. Gaila, kad iki šiol niekam Lietuvoje neatėjo į galvą išversti ir išleisti lietuvių kalba nepaprastai nuoširdžią prisiminimų ir įspūdžių knygą „Jūrų veidrodis" (The Mirror of the Sea). Ji, pasak paties Dž. Konrado, yra „duoklė amžinai jūrai, laivams, kurių jau nebėra, ir paprastiems žmonėms, baigusiems savo gyvenimo kelią". Ją turėtų perskaityti kiekvienas jūrininkas, jei jis jūreivystę pasirinko ne vien tik proto balso vedamas, bet ir klausydamas širdies šauksmo.

Įdomu, kad iki gyvenimo pabaigos neišmokęs sklandžiai kalbėti angliškai, Dž.Konradas (tikrasis vardas - Teodoras Juzefas Konradas Koženiovskis) tapo vienu garsiausių autorių, kris rašė „long short stories" („ilgąsias noveles") nepriekaištingu anglų literatūrinės kalbos stiliumi. Neatsitiktinai pirmoji monografija apie jo gyvenimą ir kūrybą vadinosi „Genialus lenkas nuo Anglijos krantų".

Įgyvendinta svajonė

Tai, kad lenkų bajorų palikuonis taps garsiu rašytoju, gal ir galima buvo tikėtis. Literatūriniais gabumais pasižymėjo Konrado tėvas. Jis ir savo sūnų skatino skaityti gerą literatūrą lenkų ir prancūzų kalbomis. Sunkiau būtų buvę patikėti, kad inteligentiškas jaunuolis pasirinks gruboką jūreivio profesiją. Anksti netekęs į Rusiją ištremtų tėvų, globojamas turtingo dėdės, našlaitis ilgėjosi nuotykių romantikos ir herojiškų žygių. Penkiolikos jis pradėjo savo globėjo prašyti leidimo palikti Lenkiją ir išplaukti į jūrą. Dėdė nusileido, nes sūnėnui būtų tekę atlikti karinę tarnybą rusų caro armijoje. Būdami karšti Lenkijos patriotai, jie bodėjosi tokia perspektyva.

1874 m., metęs gimnaziją, Konradas atvyko į Marselį ir pradėjo tarnauti Prancūzijos prekybos laivuose. Taip jis įgyvendino savo vaikystės svajonę tapti jūreiviu. Greitai jaunasis lenkas įsitikino, kokia pavojinga ir sunki jūreiviška tarnyba. Pasak jo biografų, tuo metu jis krante praleisdavo ne mažiau laiko, negu plaukiodamas eiliniu jūreiviu. Jaunuolis nevengė ir rizikingos veiklos. Jis kontrabandos būdu gabeno ginklus į Ispaniją dono Karlo, siekusio užimti karaliaus sostą, šalininkams. Laiškuose dėdei jis užsimindavo apie kažkokią paslaptingą dvikovą, pražūtingą meilę, audringą gyvenimą, materialinius sunkumus. Dėdė nuolatos šelpdavo Konradą, tačiau jaunuolis įniko lankyti lošimų namus ir dažniausiai prasilošdavo iki paskutinio skatiko. Kartą, pralošęs stambią pinigų sumą, jis bandė nusišauti, bet tik smarkiai susižeidė krūtinę.

Po visų šių nuotykių Konradas Koženiovskis 1878 m. pasisamdė eiliniu jūreivių į vieną prekybinį anglų laivą ir nuo to laiko keliolika metų su nedidelėmis pertraukomis plaukiojo britų laivais. Iš pradžių eiliniu, o kai įgijo patirties ir pramoko anglų kalbos - kapitono padėjėju. 1886 m., išlaikęs kvotimus, jis gavo laivo kapitono sertifikatą ir tais pačiais metais priėmė Didžiosios Britanijos pilietybę. Lenkišką pavardę jis pakeitė į Joseph Conrad. Tapęs kapitonu, jis kelerius metus vadovavo tristiebiam barkui „Otago". Vėliau plaukiojo keleiviniame laive „Torrens" vyresniuoju kapitono padėjėju.

Beveik dvidešimt metų Dž.Konradas plaukiojo visais pasaulio vandenynais. Daugiausia jam teko pabuvoti Indonezijos, Malaizijos ir Filipinų uostuose, jam buvo gerai pažįstami ir Pietų Amerikos bei Pietų jūrose esančių salų miestai. Įsimintina kelione, kurios metu susirgo maliarija ir vos nenuskendo, jam tapo plaukimas garlaiviu Kongo upe Afrikoje.

Vėliau prisiminimų ir įspūdžių knygoje „Jūrų veidrodis" Dž. Konradas rašė, kad „pasaulis už jūros horizonto linijos man neegzistavo".

Ištvermės ir didvyriškumo mokytojas

Pradėjęs rašyti ilgų kelionių metu, Dž.Konradas nutarė atsidėti vien literatūriniam darbui. Juolab, kad jūrinės tarnybos sunkumai palaužė jo sveikatą. 1894 m. jis atsisveikino su jūra ir užbaigė dar jūroje pradėtą rašyti romaną „Olmejerio kvailystė". Šią knygą jis pasirašė Džozefo Konrado vardu ir juo pateko į anglų literatūrą.

Medžiagą savo knygoms Dž. Konradas daugiausia sėmėsi iš turtingos savo gyvenimo patirties, įgytos dirbant prekybos laivyne. Jūreiviai jam buvo didvyriškumo pavyzdys. Jūros pasaulis, pasak rašytojo, diktuoja savo etiką, kurioje nėra vietos kompromisams. Autobiografinė rašytojo apysaka „Šešėlio linija" laikoma jūreiviškos etikos katekizmu. Apsakyme „Jaunystė" autorius formuluoja jūreivių moralės kodeksą. Ištikimybės, pareigos, atsakomybės prieš kitus idėja labai ryški apsakyme „Taifūnas". Jame pasakojama apie „Nanšano" garlaivio kapitoną Makvirą. Šis iš pažiūros neišsiskiriantis jokiais ypatingais bruožais senas jūreivis, tuomet, kai laivas turi jau, rodos, nuskęsti, reikalauja laikytis drausmės, priešinasi netvarkai ir chaosui. Jo pasiryžimas kovoti iki galo netgi tuomet, kai kova atrodo beviltiška, išgelbsti laivą ir juo plaukusius keleivius kinus. Kituose Dž. Konrado kūriniuose taip pat dominuoja individo kova su gamtos stichija, priešiška, dažnai paslaptinga ir svetima aplinka. Tokie valingos asmenybės pavyzdžiai turėtų įkvėpti skaitytojus neprarasti ištvermės kovoje su gyvenimo sunkumais.

Atsisveikinęs su jūra, Dž.Konradas gyveno Anglijoje, kur jo talentas buvo pripažintas anglų intelektualinio elito. Pasiekęs savo literatūrinės šlovės zenitą, rašytojas mirė nuo širdies priepuolio1924 m. ir buvo palaidotas Kenteberio kapinėse.

 

Asmenybė: lenkas Dž.Konradas kaip marinistas buvo pripažintas labiausiai jūrine laikytos Anglijos bendruomenėje. 

Išmintis:  „Niekas taip nevilioja, nuvilia ar sužavi, kaip gyvenimas jūroje".

                                                                                              Grįžti į titulinį puslapį ↑
© "MARINUSMEDIA" 2012 Foto ir video kursai, filmavimas, taikomoji fotografija,TV reklama, dokumentiniai filmai, buriavimas