LT EN

Iš Neptūno archyvo

      Ne vienerius metus aš varčiau pageltusius senų laikraščių ir žurnalų puslapius, rinkau knygas, domėjausi istorikų ir mokslininkų darbais, ieškodamas, mano galva, įdomių ir spalvingų jūreivystės istorijos faktų. Tikiuosi, kad tuos, kurie myli jūrą ir visa tai, kas su ja siejasi, sudomins šios pabiros, surinktos iš Neptūno archyvo.

Su pagarba Venantas Butkus 

Venantas Butkus   LEGENDINIS LAINERIS TAPS VIEŠBUČIU?

 

Šiuo metu vokiečiai atidžiai stebi dramatišką legendinio lainerio „Hamburg" gelbėjimo operaciją. Ji prasidėjo 2008 metų rudenį „Hamburger Abendblatt" laikraščiui paskelbus informaciją, kad laineris nebeatitinka SOLAS konvencijos reikalavimų, o dabartiniai jo savininkai nemato prasmės jį rekonstruoti, nes tai kainuotų brangiau, negu įsigyti naują laivą. Miesto tarybos deputatas Hansas Lafrencas, atstovaujantis krikščionių demokratų partijai, pasiūlė metalo laužui pasmerktą lainerį, kaip vokiečių techninės kultūros paminklą.

Ir iš tiesų šio lainerio istorija verta dėmesio bei pagarbos. Kaip žinia, XX a. pradžioje vokiečiai garsėjo savo keleiviniais transatlantiniais garlaiviais, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą dalis jų buvo sunaikinti, o išlikę po karo atiteko Vokietijos nugalėtojams. 1969 metais pradėjęs kruizinius reisus iš Europos į Pietų Ameriką, „Hamburg" buvo pirmasis po karo Vokietijoje pastatytas aukščiausios klasės laineris. Beveik 200 metrų ilgio, 8 denių keleivinis laineris savo apartamentuose galėjo apgyvendinti apie 800 keleivių. „Hamburg Atlantik Linie" laivininkystės kompanija didžiavosi savo prašmatniu laineriu, tačiau 1973 metų degalų krizė privertė su juo atsisveikinti. Laineris trumpai pabuvojo kelių kitų laivininkysčių rankose, net buvo pakeitęs pavadinimą ir jo bortuose buvo užrašyta „Hanseatic".

1974 metų pradžioje lainerį nusipirko Sovietų Sąjungos Juodosios jūros laivininkystė. Pervadintas į „Maksim Gorkij", jis tapo prabangiausiu (keturių žvaigždučių) bet kada nors po sovietų vėliava plaukiojusiu kruiziniu laivu. Beje, ką tik nupirktas laineris, prieš vykdamas į savo registracijos uostą Odesą, buvo užsukęs į Klaipėdą apsirūpinti būtinomis šiai kelionei atsargomis. Tokio rango laivo Klaipėdos uostas dar nebuvo matęs, tačiau mes, to meto uostamiesčio žurnalistai, galėjome jį apžiūrėti tik nuo krantinės. Laineris dar nebuvo pakėlęs SSRS vėliavos, dalį įgulos vis dar sudarė užsieniečiai, todėl prie trapo sargybą ėjo sovietiniai pasieniečiai.

Per savo keturiasdešimties metų karjerą laineris ne kartą buvo atsidūręs pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Dar jam tebeplaukiojant su Vakarų Vokietijos vėliava, laineris „Hamburg" tapo vienos britų kino kompanijos filmavimo aikštele. Čia buvo kuriamas savo laiku garsus trileris „18 valandų iki amžinybės". 1975 metais, kai „Maksim Gorkij" buvo remontuojamas San Chuano (Puerto Rikas) uoste kažkas pakišo po juo dvi bombas. Jos sprogo artėjant laineriui prie Niujorko. Laivas nenuskendo, tačiau jį teko gerokai remontuoti. 1980 metais  „Maksim Gorkij", atplaukęs su turistais iš Europos, nebuvo įleistas į Niujorko uostą. Tai buvo JAV valdžios atsakas į Sovietų Sąjungos pradėtą invaziją Afganistane. Laineris buvo priverstas nuleisti inkarą ties Steitono sala, o jo keleivius į miestą vežiojo keltai. 1889 m. birželio 19-ąją „Maksim Gorkij" su turistais plaukiodamas Arkties vandenyse ties Svalbardo salynu susidūrė su ledkalniu ir pradėjo skęsti. Visi keleiviai ir dalis įgulos iš gelbėjimo valčių ir nuo ledo lyčių sraigtasparniais buvo evakuoti į Senjos salą. Tuo tarpu komanda, padedama atvykusių Norvegijos gelbėtojų, sugebėjo „užlopyti" pramuštą bortą ir laivas buvo nuvilktas į Svalbardą, iš kur po kai kurių papildomų darbų galėjo grįžti Vokietijon rimtesniam remontui.

Dar kartą laineris „Maksim Gorkij" atsidūrė pasaulio visuomenės dėmesio centre, kai jame 1989 metų rugpjūčio 17-ąją įvyko D. Bušo ir M. Gorbačiovo susitikimas Maltoje.

Po Tarybų Sąjungos žlugimo laineris „Maksim Gorkij" buvo užregistruotas Bahamų Sandraugos Nasau uoste. Laivas buvo perdažytas balta ir žalia spalvomis, jo priekyje buvusią penkiakampę žvaigždę pakeitė kelionių operatoriaus „Phoenix Reise" emblema - albatrosas. Pakito ir užrašas ant bortų. Dabar čia puikuojasi „Maxim Gorkiy".

Dėl didelių kuro išlaidų ir naujų reikalavimų dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje „Phoenix Reise" nutraukė nuomos sutartį. 2008 m. rugpjūčio 20-ąją buvo pranešta, kad lainerį nusipirko „Orient Lines" kompanija ir planuoja jį pervadinti į „Marco Polo II", tačiau, prasidėjus ekonominiai krizei, atkrito ir šis planas.

Dabar laineris stovi Graikijos Pirėjos uosto reide ir laukia savo tolimesnio likimo. Tai ir paskatino vokiečius susirūpinti šiuo Vokietijoje statytu ir ilgą laiką su Vokietijos vėliava plaukiojusiu laivu, kuris specialistų tvirtinimu yra vokiečių techninės kultūros paminklas.

Politikui Hansui Lafrecui pradėjus vajų dėl buvusio „Hamburg" lainerio išgelbėjimo, tą idėją aktyviai palaikė buvę šio laivo įgulos nariai, o grupė Hamburgo verslininkų pažadėjo finansinę paramą. Buvo kreiptasi į Hamburgo magistratą, kad šis laineriui suteiktų nemokamą krantinę Elbės upėje prieš miesto centrą. Planuojama prie krantinės stovinčiame laineryje įrengti trijų žvaigždučių viešbutį su 400 vietų. Jame galėtų apsinakvoti į miestą atvykstantys turistai. Čia veiktų laivo teatras, restoranas ir barai. Be to, savo klajones baigęs laineris galėtų tapti marinistinių renginių centru.

Mane visada stebina vokiečių, anglų, skandinavų uostamiesčių gyventojų entuziazmas siekiant išsaugoti ir puoselėti savo krašto marinistinį paveldą. O mes, klaipėdiečiai, metų metais negalime apsispręsti ką daryti su „Meridianu", kuris jau seniai tapo lyg ir Klaipėdos vizitine kortele.

 

  

Jevgenijus Gvozdevas 

 

2009 -ųjų gegužės mėnesį sukako10 metų , kai Rusijos pilietis Jevgenijus Gvozdevas su 3,7 metrų ilgio jachta startavo kelionei aplink pasaulį. Buriuotojui ir pensininkui iš Machačkalos (Dagestanas) tai buvo jo antroji kelionė po burėmis aplink Žemės rutulį. Jis pirmasis ir, kol kas , vienintelis su  tokiu mažu laiveliu buriavo grėsmingąjame Magelano sąsiauryje. Nugalėjęs jį, iš Atlanto vandenyno pasiekė Ramųjį vandenyną. Rusijos buriuotojai Jevgenijų Gvozdevą vadina Buriavimo Admirolu. 2008 -ųjų lapkritį  žymusis buriuotojas, tik pradėjęs trečiąją savo kelionę aplink pasaulį, žuvo ties Neapoliu (Italija). Daugiau apie Jevgenijų Gvozdevą skaitykite čia ...

Jūreivystės pradžia su Nojaus Arka?

 

 Dabar jau niekas nepasakys, kada ir kas iš mūsų Žemės gyventojų pirmą kartą sėdo į laivą ir išplaukė jūron. Biblijoje rašoma, kad prieš keletą tūkstančių metų Dievas, užsirūstinęs dėl Žemės žmonių nuodėmingo gyvenimo, surengė jiems pasaulinį tvaną, tačiau nutarė išgelbėti teisuolio Nojaus šeimą. Dievas jam liepė pastatyti 300 uolekčių ilgio ir 50 uolekčių pločio laivą, susodinti į jį savo žmoną ir sūnus, o taip pat visų gyvūnų po porą, apsirūpinti maistu ir plaukioti tol, kol tvanas sunaikins visa, kas žemėje juda.

Kaip Dievas liepė, taip Nojus ir padarė. Po ilgo plaukiojimo laiko, Nojus su visais savo bendrakeleiviais išsilaipino ir pradėjo naująją žmonijos erą.

Daugeliui šis biblinis pasakojimas tik graži legenda, tačiau daugiatomėje „Visuotinėje jūreivystės istorijoje", kuri buvo leidžiama 1801-1807 metais Peterburge, visu rimtumu tvirtinama, kad pirmaisiais mūsų planetos jūrininkais buvę Nojaus sūnūs - Simas, Chamas ir Jafetas. Jie esą apsigyvenę jūrų pakrantėse ir plaukiojo laivais, kuriuos pasistatė pagal Nojaus Arkos pavyzdį.

Pirmas žmogus, pareiškęs savo akimis regėjęs Ararato šlaite suakmenėjusias Nojaus laivo liekanas, buvo armėnas Georgijus Hagopianas. Pasak jo, 1908 metais, kai jam buvo 8 metai, dėdė pasiėmė jį kopti į Araratą. Čia jis ir pamatęs tarp uolų įstrigusio laivo liekanas.

1916 m. Rusijos imperatoriškųjų oro pajėgų pilotas Roskovickis, skrisdamas žvalgyti Turkijos kariuomenės judėjimo, Ararato šlaite pusiau užšalusiame ežere pastebėjo į vandenį panirusio laivo korpusą. 1960 m. amerikiečių pilotas Gregoras Schwinghameris Ararato šlaite 1200 metrų aukštyje pastebėjo „milžinišką prekinio vagono ar stačiakampio formos baržos pavidalo objektą".

Panašių pranešimų būta daug, tačiau šiame technikos amžiuje arka - ne adata šieno kupetoje. Dirbtinio Žemės palydovo ir žvalgybinių lėktuvų padarytose nuotraukose užfiksuota vadinamoji "Nojaus arkos anomalija" - kažkoks neatpažintas objektas Ararato atšlaitėje. Nustatytos net tikslios jo koordinatės: 39 laipsniai 42 minutės ir 10 sekundžių šiaurės platumos ir 44 laipsniai 16 minučių ir 30 sekundžių rytų ilgumos, maždaug 4575 - 4724 m aukštyje, per 1-2 km į vakarus nuo Ararato viršūnės. Ši vietovė sunkiai prieinama, tad lieka tik spėlioti ką slepia vadinamoji „Nojaus arkos anomalija".

 

Nuotraukoje: Nojus su šeima Arkoje. Miniatiūra iš XV a. pradžios prancūzų manuskripto.

 
   

Astroliabija - moters išradimas

Mažai kas žino, kad vieną pirmųjų jūreivystės prietaisų - astroliabiją, kurią iki XVIII a. jūrininkai naudojo laivo geografinei platumai nustatyti, išrado moteris. Tai buvo žymi IV-V amžių sandūroje gyvenusi graikų mokslininkė Hipatija (Hypatia).

Beje, jai priklauso ir areometro, prietaiso skysčio tankiui matuoti, išradimo laurai.

Hipatija buvo ne tik filosofė, matematikė, astronomė, bet ir aktyviai dalyvavo politiniame Aleksandrijos gyvenime. Deja, daugelis jos amžininkų, o pirmiausia fanatiški krikščionys, ją laikė ragana ir nuolatos jai grasino.

Vieną 415 metų kovo dieną fanatikų minia sustabdė jos vežimą ir pareikalavo, kad mokslininkė atsisakytų savo mokslinės veiklos, kuri netinkanti moteriai. Gal suveikė ir politiniai motyvai, bet tikrai  žinoma, kad ji buvo nutempta į bažnyčią ir čia akmenimis užmėtyta iki mirties.

  

Grėsmingas Horno ragas

Pirmieji europiečiai, išvydę šį didingą kyšulį, virš kurio akmeninės viršūnės plaukė niūrūs debesys, buvo olandų jūrininkai Willem Schouten ir Jakob Le Maire. Tai atsitiko 1616 metų sausio 29 dieną, kai jie čia plaukė ieškodami naujo kelio iš Europos į Terra Australis (lot.> pietų žemė). Piečiausią Ugnies Žemės salyno kyšulį jie pavadino W. Schouten΄o gimtojo miestelio Horno, kuris išliko beveik nepakitęs iki mūsų dienų, vardu.

Du vandenynus, Atlanto ir Ramųjį, skiriantis kyšulys ilgainiui išgarsėjo kaip didžiausios laivų ir jūreivių kapinės pasaulyje. Čia beveik ištisus metus siaučia stiprios audros, sukeliančios milžiniškas bangas, neretai užklysta iš Antarktikos atskilę ledkalniai. Tačiau kol nebuvo Panamos kanalo (iki 1914 m.), komercinių laivų jūrininkams tekdavo rizikuoti, nes tik aplenkus Horno ragą buvo galima trumpiausiu keliu pasiekti vakarines Amerikos žemyno pakrantes.

Kadangi ne kiekvienam laivui pavykdavo greitai ir sėkmingai aplenkti Horno ragą, gimė savotiškos lenktynės - kas greičiau jį apiplauks. Buvo skaičiuojamas laikas, kai laivas Atlanto vandenyne kerta 50 laipsnių platumą ir, aplenkęs kyšulį (55˚59'), vėl sugrįžta į tą pačią platumą Ramiajame vandenyne. Visų laikų greičio rekordas priklauso keturstiebiui barkui „Priwall", kuris šį atstumą įveikė per 5 dienas ir 14 valandų. Ilgiausiai vargo vokiečių tristiebis burlaivis „Susanna". 1905 metų rudenį, plaukdamas iš Europos į Čilę salietros, jis 99 dienas apiplaukinėjo Horno ragą. Net 80 dienų laivo įgulai teko atlaikyti stiprią audrą, kai vėjo jėga neretai siekdavo 10 balų pagal Boforto skalę. Šaltis, lietus ir sniegas, tankus rūkas ištisus tris mėnesius buvo nuolatiniai burlaivio „Susanna" palydovai. Dėl apsiniaukusio dangaus ilgą laiką šturmanai negalėjo observuoti laivo vietos, o vėliau išėjo iš rikiuotės ir laivo chronometras. Nežinodamas tikslios savo laivo pozicijos, kapitonas Kristijanas Jurgenas net 500 jūrmylių nuvarė į vakarus, nors galėjo žymiai anksčiau sukti į Ikikės uostą Čilėje.

Taip burlaivio „Susanna" plaukimą aplink Horno ragą savo paveiksle pavaizdavo šių dienų kapitonas Hansas Peteris Jurgenas 

 

  

Pirmas žygis nesėkmingas

Lietuvos pakrančių apsaugos laivas „Prezidentas Smetona", vadovaujamas jūrų kapitono A. Daugirdo, 1927 metų lapkričio 4 d. pirmą kartą su lietuvių įgula išplaukė į jūrą. Pasak amžininkų liudijimų, kurie saugomi archyvuose ir buvo publikuoti spaudoje, laivas į jūrą išplaukė nepasiruošęs, o kilus audrai, atsidūrė gana keblioje padėtyje.

Kapitonas dėl įgulos nepatyrimo audros metu nerizikavo pro siaurus vartus lįsti į uostą. Laivui teko kelias dienas laikytis priešakiu į bangas. Per tą laiką buvo sudegintos ne tik visos akmens anglies atsargos, bet ir laivo baldai, viskas, kas dega. Pagaliau laivui pavyko įplaukti į Dancigo (dabar Gdanskas) uostą.

Po šio žygio gerokai nuniokotas laivas ilgai „ilsėjosi" Danės upėje, vėliau buvo remontuojamas Klaipėdos uosto dirbtuvėse.

Dėl tokio nesėkmingo neseniai įsigyto laivo išbandymo, jo vadas kapitonas A. Daugirdas buvo atleistasis iš pareigų. Vėliau laivas buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai, o jo vadu paskirtas majoras A. Kaškelis - profesionalus jūrininkas, jaunystėje tarnavęs carinės Rusijos kariniame  
 

Akis -radaras

 

Tūlas prancūzas Etjenas Botinje, 1764 metais paskirtas Maurikijos salos švyturio prižiūrėtoju, taip „ištreniravo" savo regėjimą, kad atplaukiantį laivą pamatydavo jam dar esant už kelių šimtų jūrmylių nuo kranto. Būdavo, kad jis prieš keturias dienas išpranašaudavo laivo atvykimą. Švyturių tarnybos vadovai nutarė oficialiai patikrinti savo pavaldinio sugebėjimus. Na, ir ką! Per pusmetį akylusis švyturio prižiūrėtojas 109 kartus iš 110 teisingai atspėjo apie atplaukiantį laivą.

Tokį savo regos aštrumą E. Botinje aiškino tuo, kad plaukiantis laivas sudrebina orą, todėl į atmosferą pakyla savotiškas garais prisotintas apvalkalas, kurį jis ir išmoko atskirti.

Sunku spręsti ar, kai kuriuose leidiniuose aprašytas unikalus sugebėjimas matyti už horizonto atitinka tikrovę, ar yra paprasčiausia laikraštinė antis.

 

Grįžti ↑

© "MARINUSMEDIA" 2012 Foto ir video kursai, filmavimas, taikomoji fotografija,TV reklama, dokumentiniai filmai, buriavimas