LT EN

Marinistika

   

    Jūrinis įvaizdis ir marinistika   

    Buriavimo tematika

    Jūreivystės istorija, tyrinėjimai, mokslininkai

    Jūreivystės tradicijos ir papročiai

    Žymūs jūrininkai, kapitonai, menininkai

    Jūriniai rekordai

    Kelionės burlaiviais ir jūrų stichija

    Iš Neptūno archyvo

 

 

         Eimutis Astikas ir jo knyga  „Mačiau žaliąjį spindulį. Jūrų kapitono užrašai"

 

    Eimutis Astikas yra vienas iš Lietuvos jūrų kapitonų, kuris jūrai atidavė ilgiausią gyvenimo laiką. Iš viso 50 metų. Jis laivuose dirbo 45 metus, o paskutiniuosius dvejus metus krante kaip Lietuvos jūrų laivininkystės laivyno skyriaus viršininkas.

Kelias į laivybą nebuvo lengvas. Jo tėvas Boleslovas Astikas buvo žurnalistas. Nuo 1938 metų iki Lietuvos okupacijos pradžios jis dirbo Šiauliuose „Lietuvos aido" korespondentu. E.Astikas prisimena, kad tuomet gaudavo žurnalą „Vakarai" iš kurio jis karpydavo laivus.

Tėvelio žurnalistinė veikla kurį laiką E.Astikui užkirto kelią į jūrą. Pradžioje jo nepriėmė į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Vėliau ekspromtu išlaikius šturmano egzaminus ir Leningrado S.Makarovo aukštojoje jūreivystės mokykloje neakivaizdžiai baigus jūrininkų mokslus dar kurį laiką neatidarė vizos išeiti į jūrą.

Tik nuo 1972 metų tapo Lietuvos jūrų laivininkystės laivo „Pravda" vyriausiuoju šturmanu, o nuo 1976 metų laivo „Nikolaj Jerošenko" kapitonu. 1987-1995 jis buvo laivo „Justas Paleckis" (vėliau „Kapitonas Stulpinas") kapitonas.

E.Astikas garsėjo ypatingu būdu. Kaip jūrininkas nebijojo rizikuoti, jūra jį traukė, ja žavėjosi. Jis iš užsienio neplukdė į Klaipėdą džinsų ar kilimų, o vežėsi marinistines knygas ne tik lenkų, bet ir anglų, vokiečių kalbomis.

„Per pusšimtį laivyne praleistų metų man teko bendrauti su įvairiais jūrininkais. Tarp jų buvo ir tokių, kurie uoliai mokėsi svetimų kalbų, užsienio uostuose lankydavo muziejus, knygynus, džiaugdavosi įsigiję ne madingų apdarų, o brangių meno albumų, muzikos įrašų. Jiems darbas laivuose netrukdė lavintis ir tobulėti - kai kurie net parašė ir apgynė disertacijas. Tik pesimistus jūra gniuždo bei varo į neviltį, o žvaliems, energingiems žmonėms tai - džiaugsmo, įkvėpimo, dvasinės atgaivos, naujų vilčių šaltinis", - kygos įžangoje rašo autorius.

Per gyvenimą sukauptas marinistinis bagažas, analitiko būdas leido rašyti straipsnius, kurie buvo vertinami tiek tarp jūrininkų, tiek tarp žurnalistų. Iš viso jis parašė 145 straipsnius. Dalis jų nebuvo spausdinti, nes tarybiniais metais nesitaikė prie sistemos. 

Galima teigti, kad medžiagą knygai „Mačiau žaliąjį spindulį. Jūrų kapitono užrašai" E.Astikas rinko visą gyvenimą. Pirmosios jo pastabos užfiksuotos 1959 metais, kai dirbdamas Klaipėdos prekybos uosto laivo-vilkiko šturmanu leidiniui „Sovetskaja Baltika" parašė nuomonę apie vilkikų laivybą.

Vėliau sekė straipsniai apie užsienio laivybos įdomybes - „Legenda apie skrajojantį olandą" („Tarybinė Klaipėda", 1963 metai), „Ateities laivai" („Švyturys", 1965 metai).

„Tais laikais tarybinėje Lietuvoje informacijos apie užsienio laivybą nė su žiburiu negalėjai rasti. Aš mokėjau lenkų kalbą, 20 metų prenumeravau žurnalą „Morze" („Jūra"), skaičiau lenkiškas knygas. Jose rasdavau daug įdomybių apie kitų šalių laivybą", - prisiminė E.Astikas.

Didžioji dalis E.Astiko straipsnių įvairiausiomis temomis išspausdinta dienraštyje „Klaipėda". Ypač produktyviai į šio dienraščio leidinį „Jūra" jis rašė 2004-2008 metais.

Vidmantas MATUTIS

žurnalistas


Jei ką sudomino ši knyga, rašykite el paštu:
vidmantasmatutis@gmail.com
Susiderinus apmokėjimo detales knyga Jums bus išsiųsta paštu.

 

 Eimutis Astikas,  jūrų kapitonas

Jūrinis įvaizdis ir marinistika

Kaskart, kai girdžiu samprotavimus, ar Lietuva yra jūrų valstybė, prisimenu Angliją, kur net politiniuose tekstuose dažnai vartojami jūriniai terminai.

Vienas mano pažįstamas, akademinio mąstymo žmogus, tiesiai paklausė - ko tuščiai ginčijatės, gal yra formulė, pagal kurią galima gauti atsakymą, ar Lietuva - jūrų valstybė? Formulės tikriausiai nėra, bet įvairių požymių turėtų būti. Vienas iš jų - marinistinė literatūra.

Trūksta marinistinių kūrinių ir vertimų

Marinistinės literatūros srityje šį tą turime. Kalėdinę savaitę Jūrininkų centre veikė marinistinių leidinių paroda. Ji iki šiol buvo vienintelė tokio pobūdžio paroda Lietuvoje. Gaila, kad daugiau buvo skirta techninei ir mokslinei knygai. O kur grožinė literatūra?

Lietuvos rašytojai dar negali pasigirti marinistikos gausa. Negalima sakyti, kad nieko nėra. Nemažai jūrinių kelionių aprašymų, netgi romanų, buvo parašyta tarybiniais metais, kai rašytojai ir žurnalistai išplaukdavo į reisus, dažniausiai žvejybos laivais, rašė ir patys jūrininkai. Dabar apie rašytojų reisus neteko nieko girdėti.

Trūksta ir gerų marinistinės literatūros vertimų. Jei rašytojai nebenori išplaukti į tolimesnius reisus, svarų žodį galėtų tarti vertėjai. Jiems pasirinkimas yra begalinis. Ypač sultinga anglų marinistinė proza. Tai supranta net viduryje salos gyvenantis anglas, nutolęs nuo jūros pusantro šimto kilometrų.

Jūriniai posakiai politikų kalbose

Nenuostabu, kad anglų bendrinėje kalboje sutinkame daug specifinių jūrinių terminų, nors pokalbis ar laikraštinis tekstas yra visiškai nesusijęs su laivyba. Dažnai politikai anglai ginčydamiesi vietoje žodžio "rizikuoti" sako "nekilti per aštriai prieš vėją". Viename angliškame romane aukštas valdininkas, duodamas nurodymus pavaldiniui, teigė: "siūlyčiau Jums laikyti bures pagal vėją, kuris pučia dabar". Kalba net nebuvo susieta su jūra.

Karalienės Elžbietos I laikų politinis veikėjas V.Relis kalėdamas Taueryje parašė veikalą "Pasaulio istorija". Štai citata iš jos: „kai mes, vejami visokiausių vėjų, artinamės prie mirties uosto ir, mesdami inkarą, kuris jau nebebus pakeltas, baigiame savo kasdienį plaukiojimą, pas mus sugrįžta seni apmąstymai." Šis sakinys taip pat susietas ne su jūreiviais, bet su politikais.

Anglų marinistiką puoselėjo lenkas

Marinistinės prozos Anglijoje tikrai netrūksta.

Marinistikos klasikas yra Džozefas Konradas (1857-1924). Šis lenkų kilmės (tikroji pavardė Juzefas Konradas Koženievskis) iki dvidešimt vienerių metų nemokėjo anglų kalbos. Pakliuvęs į Angliją, jau po septynerių metų gavo jos pilietybę, dirbo kapitonu prekybos laivyne ir bandė jėgas literatūroje.

Jis rašė nepriekaištingu anglų literatūrinės kalbos stiliumi ir tapo klasiku. Tarpukario Lietuvoje žurnalistas Stasys Vainoras išvertė Dž.Konrado "Taifūną", o 1960 metais lietuviškai pasirodė "Lordas Džimas". Net šešias Dž.Konrado apysakas galima perskaityti leidinyje "Pasaulinės literatūros biblioteka" 72-oje knygoje.

Knygas rekomendavo skaityti ir koledže

Prieš keturiasdešimt metų mirė žinomas anglų marinistinės prozos rašytojas Cesilas Skotas Foresteris.

Solidus, jau du šimtus metų leidžiamas Londono dienraštis "The Times" išspausdino nekrologą: "C.S.Foresteris, sulaukęs šešiasdešimties metų, mirė 1966 metų balandžio 2 dieną Fulertone. Jis buvo užtarnautai pavadintas vienu iš populiariausių dabarties anglų literatūros apsakymų rašytojas. Apdovanotas ypatingu talentu, jis, panašiai kaip Defas, meistriškai įvaldė detaliai išskirtinį vaizdavimą, kas, skaitant jo apsakymus, sukelia tikrovės įspūdį. Labiausiai rašytojas buvo žinomas kaip Horacijaus Hornblauerio iš Royal Navio kūrėjas. Jo gyvenimas nuo kadeto iki admirolo ir nuotykiai, sutelkti vienuolikoje tomų, duoda puikų, tikrovišką buities ir veiklos vaizdą Anglijos karo laivyne Napoleono karų laikotarpiu. Tie vienuolika tomų užima garbingą vietą tarp šiuolaikinių istorinių apsakymų knygų".

Verta paminėti, kad literatūrinio herojaus Horacijaus Hornblauerio gyvenimo ir veiklos aprašymas toje vienuolikos tomų epopėjoje kurį laiką buvo tarp rekomenduotinų skaityti knygų Anglijos jūrų koledžuose.

Autorius gimė Kaire (Egipte) mokytojo šeimoje. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, septyniolikmetis dėl silpnos sveikatos nebuvo priimtas į kariuomenę. Po karo į Angliją grįžę tėvai įkalbėjo jį studijuoti mediciną. Po ilgų dvejonių jis metė mediciną, kuri netraukė, ir nutarė rašyti.

Tapęs laikraščio "The Times" žurnalistu, buvo Ispanijos pilietinio karo dalyvis, lankėsi Prahoje, kai ją užėmė nacistai. Antrojo pasaulinio karo metais Anglijos ir JAV karinio laivyno vadovybė suteikė jam galimybę dalyvauti jūrų karo operacijose. Taip jis pažino laivyno gyvenimą. Romanus pradėjo rašyti antroje gyvenimo pusėje. Parašė per trisdešimt knygų. Labiausiai jį išgarsino vienuolikos knygų Hornblauerio epopėja.

Rašydamas knygas, C.S.Foresteris atidžiai studijavo tų laikų laivų įrangą, jūreivių buitį ir tradicijas, todėl jo romanai turėjo ir pažintinę vertę.

Apie jūrinius reikalus - su humoru

Reikėtų paminėti ir rašytoją Ričardą Gordoną. Jis nors ir nėra tikras marinistas, bet dvi jo knygas "Gydytojas laive" ir "Kapitono stalas" verta perskaityti net po kelis kartus.

Romane "Kapitono stalas" pasakojama apie tai, kaip seno trampinio laivo kapitonas netikėtai tapo keleivinio laivo kapitonu ir jau kitą dieną išplaukė iš Anglijos į Australiją. Tame laive buvo visai kitas psichologinis klimatas, rūpesčiai. Kapitonas juos spręsdamas dažnai pakliūdavo į dviprasmiškas, juokingas situacijas.

Autorius gyvenimą laivyne pažinojo ne iš nuogirdų. Po karo baigė Kembridže medicinos studijas. Kaip laivo gydytojas jis kelis metus dirbo prekybos laivyne. Minėtas knygas jis parašė plaukiojimo metu. Jo knygų kalba pilna angliško humoro.

Tiek trumpai apie marinistinę prozą. Gal patyrę vertėjai perskaitę susidomės ir mes pamatysime knygynuose naujų, įdomių knygų jūrine tematika.

 
 

                                                                      Grįžti į titulinį puslapį

© "MARINUSMEDIA" 2012 Foto ir video kursai, filmavimas, taikomoji fotografija,TV reklama, dokumentiniai filmai, buriavimas